Strateginio lygmens vadovai tikrai nėra nuskriausti – daugelis jų baigę sistemines vadybos studijas Lietuvos ar užsienio aukštosiose mokyklose, neretai jie turi ir savo asmeninius konsultantus, buriasi į tam tikrus vadovų klubus, mokosi dalydamiesi savo patirtimi ir atrasdami kolegų išbandytas vadybines priemones, skaito geras knygas organizacijos vadybos klausimais, pagaliau jie leidžia sau apsilankyti vadybos „guru“ ar kitaip vadinamų „sėkmės mokytojų“ rengiamuose šou, kur daug teatrališkumo, tik nauda iš to labai savotiška. Na, nebent nuraminti save – „Ir aš ten buvau“.
O kaipgi tie viduriniosios grandies vadovai (ar vadoviukai)? Neretai pasiūlius kokį išties gerą renginį, išgirsti tik atdūsį: „Ką jūs, aš tai mielai, tik kur to laiko surasti. Darbų tiek, kad tik spėk suktis. O, be to, ir valdžia neišleis“. Tačiau savo darbuotojų atžvilgiu jie yra dosnūs – planuoja specialistų mokymus, investuoja į darbuotojų kompetencinės vertės augimą. Matyt, užtat ir supranta, kaip svarbu mokytis, kad išliktum. O kaip mokslai sekasi tiems, kurie lyg loterijoje staiga laimėjo vadovo kėdę, tačiau būti geru pardavimo vadybininku dar nereiškia sėkmingai vadovauti visam komercijos padaliniui. Intuicija ir patirtis, žinoma, geri dalykai, bet jie turi savo sėkmės „galiojimo“ laiką.
Viduriniosios grandies vadovų vadybinės kvalifikacijos tobulinimas vyksta pagal kelis vyraujančius scenarijus.
Pirmasis scenarijus. Dirbantis perspektyvus padalinio vadovas studijuoja. Valio! Jis įgyja sisteminių vadybos žinių. Keblumas tik tas, kad dirbančio vadovo studijos paprastai tokios intensyvios, kad įgytų žinių individualiai refleksijai itin stinga laiko. Stinga laiko ir išvadoms sau: ką aš, visa tai sužinojęs, jau rytoj darysiu kitaip. Mat čia tokia jau viso mokymosi esmė. Žinių, naujos patirties ar įgūdžių paskirtis yra keisti mūsų įprastinę elgseną. Visiškai nesvarbu, ką ir kiek žinau, svarbiausia, kaip tuo naudojuosi.
Stephen R.Covey knygoje „8-asis įprotis tobulybės link“ rašo: „Žinoti ir nedaryti – tai, vadinasi, nežinoti. Žinios gali jus laikinai įkvėpti ir padrąsinti, bet jei nepabandysite kažką daryti kitaip, vadinasi, jūsų žinojimas mirė“.
Antrasis scenarijus. Kursai, kursai, kursai… Daug įvairiausių, vieni išties susiję su tiesioginių pareigų atlikimo tobulinimu, kiti tiesiog pasirenkami pagal mados tendencijas, pavyzdžiui, šiuo metu beveik kiekviena konsultacinė kompanija „prekiauja“ darnia lyderyste, emociniu intelektu, koučingo (o kodėl ne paprasčiau ir lietuviškiau – ugdomojo vadovavimo) mokymu.
Rezultatas maždaug toks: pasiklausyti įdomu, įkvepia, bet… Kaip tam visam lyderio savybių ugdymui reikia rasti laiko? Na, tie praktiškieji mokymai dažniausiai susiję su „karštosiomis“ įmonių problemomis, matyt, ir yra efektyviausi. Nepasinaudojęs naujausia informacine ginkluote gaisro neužgesinsi.
Trečiasis scenarijus. Didysis bosas nėra dosnus žemesnių vadovų mokymams, taigi, norėdamas būti geresnis ir gudresnis, pats skaitau geras knygas. Profesinės, aktualios vadybinės literatūros skaitymas neabejotinai turi vertę, bent vieną ar kelis knygos autoriaus siūlomus dalykus imu taikyti savo vadybinėje praktikoje, jei ne – rezultatas ir vėl beveik niekinis. Pasyvus žinojimas – tėra bendrojo žmogaus išsilavinimo tobulinimas. Pagaliau mus pasiekė pasauliniai žymiųjų verslo lyderių darbai (nors pasak vieno bičiulio, knyga, kuri jau išvydo dienos šviesą, tėra tik praeities liudijimas, nes toji, kuri dabar būtų reikalingiausia, – dar tik autoriaus galvoje, o išvydusi knygų lentyną ir vėl bus gerokai senstelėjusi). Kita vertus, pasaulinių verslo lyderių patirtis formavosi visiškai kitokioje kultūrinėje vadybinėje terpėje ir jos kaip matricos neperkelsi į kokią nedidukę įmonėlę, kad ir kokia įkvepianti būtų D. Trumpo ar B. Geitso istorija. O lietuviškosios vadybos knygų autoriai vis dar „serga“ labiau vadovėliniu rašymu. Visko daug, bet beveik visi pavyzdžiai irgi vakarietiški, tinkamesni studentams nei praktiniams darbams.
Ketvirtasis scenarijus, kuris galėtų būti kaip tam tikra perspektyva viduriniosios grandies ir naujų vadovų mokymuisi – tai individualios vadybos mokyklos kūrimas pagal individualų mokyklos veiklos turinį.
Nuo ko pradėti? Manau, visai pravartu būtų prisiminti garsųjį Alisos ir Katino pokalbį, kai jiedu susitiko prie kelio išsišakojimo.
„Kuriuo keliu eiti?“ – paklausė Alisa. Katinas perklausė: „O kur tu nori nukeliauti?“ „Nežinau“, – truktelėjo pečiais Alisa. „Tada visai nesvarbu“, – atsakė Katinas (Luis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“).
Pirmas žingsnis savosios mokyklos kūrimo link: atlikti vadovavimo darbų savianalizę (tuomet, kaip ir Alisai, gali paaiškėti, kokiu keliu reikia eiti). Tai gali padėti tik jūsų pačių atsakymai sau. Pavyzdžiui, per ateinančius metus aš norėčiau:
- įgyti daugiau strateginio planavimo ir vadybos įgūdžių;
- modernizuoti užduočių skyrimo darbuotojams ir kontrolės mechanizmus;
- gebėti išspręsti pasitaikančius konfliktus ne jėgos (vadovo teisės nuspręsti, kaip bus), o susitarimo, konsensuso būdu;
- išmokti įtikinamesnės argumentų kalbos, kai reikia priimti nepopuliarius darbuotojams sprendimus arba kai įmonei svarbu laimėti derybas;
- mokėti labiau motyvuoti žmones naudodamasis nepiniginės motyvacijos galimybėmis;
- mokytis bendravimo etiketo ir protokolo dalykų;
- sustiprinti savo įtaką žmonėms ir jų vertybinėms nuostatoms;
- išmokti taisyklingai parašyti įtikinamą verslo laišką;
- įgyti daugiau žinių apie rinkos perspektyvas;
- geriau planuoti laiką, kad darbas nesunaikintų asmeninio gyvenimo erdvės;
- kad darbuotojai drąsiau priimtų sprendimus savarankiškai;
- išmokti pasakyti „ne“ nerealiems darbuotojų ar vadovybės reikalavimams;
- didesnio savo pavaldinių sutelktumo, bendradarbiavimo ir t. t.
Sąrašas gali būti ir kelis kartus ilgesnis. Tačiau tai turi būti mano, kaip vadovo, tobulinimosi programa, nes man to reikia, nes noriu būti geresnis, tapti lyderiu savo padalinyje, kuriame, be manęs, gal būti tik penki darbuotojai. Nes tikrai žinau, kad lyderystė – tai nėra šventoji duotybė, tai vadovavimo įgūdžių ir tam tikrų priimamų ir tikslingai vykdomų sprendimų visuma. Ir tai mano pirmasis įsisąmonintas žingsnis į individualios vadybinės kvalifikacijos sistemos kūrimą.
Antrasis žingsnis – surasti laiko mokymams. Neturime tyrimų, atliktų Lietuvoje, duomenų, kiek šiuo metu laiko mokymuisi skiria viduriniosios grandies vadovai. Europoje mokymosi vidurkis yra iki 15 darbo dienų per metus, na, o itin užsiėmę vadovai neretai aukoja ir savaitgalius. Taigi, rasti laiko – vadinasi, griežtai pasiskirti mokslo dieną, kurios turėtum atsisakyti tik atsitikus bėdai, tokiai kaip force majoure.
Trečiasis žingsnis – išnagrinėti mokymo paslaugų rinką ir pasirinkti seminarus ne pagal jų pavadinimų skambesį, o pagal paties pasirengto asmeninio plano temas. Į tuos mokymus tikrai pasistengsi atvykti, nes pats sau prisipažinai – MAN TO REIKIA. O čia jau ir gimsta viltis, kad ne tik protingų dalykų išgirsi, bet ir save pokyčiams išjudinsi. Tai ir bus geriausias visų mokslų rezultatas.
Ketvirtasis žingsnis – įtikinti savo vadovą, kaip Tau to reikia (skeptikai čia atsidus: „Nuo to ir reikėjo pradėti…“). Betgi visi argumentai aprašyti jau pirmiau, ir svarbiausia – darbuotojai tai vis spaudžia, reikalavimai darbams vis didėja. Tai argi gali su „kažkur kažką skaičiau, kažką girdėjau, kažką mokiausi“ išsilaikyti šiandien?
Šiandieniniame informacijos sraute tik sisteminis, t. y. paremtas visų pirma paties žmogaus savianalize ir įsisąmonintu pokyčių poreikiu, vadovų mokymasis turi perspektyvą. Internetas suteikia informacijos bet kokiu klausimu, tačiau jis transliuoja tik žinias. Jis nemato jūsų reakcijos, nepažįsta žmonių, su kuriais jūs dirbate, jis pagaliau nepažįsta ir jūsų. Jis tegali išrašyti informacinį receptą, bet, jei vadovavimas – tai darbas, organizuojantis žmonių santykius, ar toks receptas apskritai gali egzistuoti?!”